Cropp. kūryba

Senas darbas, bet gal kas nors dar neskaitėt :>.

Geležies burna prikimšta, kruvinais šonais, sustėrusiom kojom, akimis apakintomis šio pasaulio neteisybės, palaužtomis mintimis, aš klaupiuosi prieš tave, žmogau... Atiduodu tau garbę, tau savo mintis, savo svajas, o tu visa tai trypi, tu neturi minčių ir jausmų. Esi pilkas niekas gyvenantis savo pilką niekingą gyvenimą. Ko gi jis vertas?
Aš tau atiduodu viską, viską ką turiu, ir už tai prašau tik lašelio supratimo ir meilės, bet tu negali to suprasti.
Kažkada aš buvau toks, kokio tu ir troškai- didis, galingas, stiprus, nenugalimas. Tačiau besaikis tavo noras padaryti mane geriausiu- štai kas mane pavertė tuo, kas esu dabar. Aš jaučiu kaip tampu tavimi, kaip tampu ta pilka beasmene būtybe. Šaltas kraujas susitngsta mano venose vien pagalvojus apie tai, kad tampu tavimi...
O viskas juk praisdėjo ne taip ir blogai... Pameni? Iš pradžių tu švelniai su manim kalbėdavai, glostydavai. Už menkiausią gerai atliktą užduotį gaudavau saują avižų ar obuolį, o tu didžiavaisi manimi. Ar žinai, žmogau, kas vertė mane, jauną ir baikštų žirgą žengti į priekį? Ne tavo auksinės avižos, ne tavo raudonšoniai obuoliai. Ne. Mano iš baimės sukaustytas kojas judino tik tavo švlenus balsas, tik tavo pagyrimai ir glostymai. Tavo švelnus rankų prisilėtimas man buvo svarbiau už visą pasaulį...
Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, taip truko neilgai. Greitai parodžiau, kad esu ne iš kelmo spirtas vaikis, ir jie tuo naudojosi. Iš pradžių man patikdavo šokinėti per kliūtis, tai buvo tarsi smagus žaidimas, tačiau aš pasimečiau, žmogau... Tu manęs jau niekad nepagirdavai po įspūdingo šuolio, niekados. Jei ir sulaukdavai kažko iš tavęs- tai nebent steko kirčio, pentinų įkabinimo į šonus arba rėkimo.
Galų gale, tu, žmogau pervertinai mano galimybes... jau tada, būdamas jaunas žirgius aš buvau sužalotas viduje, tačiau tau tai kaip ir dabar- nė motais. Argi jau nepameni, kaip užtempdavai pavadžius kiek tik gali, kad iškelčiau galvą viršun ir atrodyčiau įspūdingiau, nors tai buvo beprotiškos kančios man? Nejaugi nepameni, kaip konkūro aikštėje vanodavai mano šonus pentinais ir steku, tik tam, kad laimėčiau... Žmogau, ar matai, kuo mane pavertei?
Kažkada saulė man švietė skaisčiai, kažkada žolė buvo skani, kažkada vanduo atgaivindavo po sunkaus pelnyto darbo. Kažkada. Tačiau dabar aš nekenčiu viso pasaulio- saulės, žolės, vandens. Dėl ko? Nes tu, žmogau, mane pavertei tokiu.
Aš bejausmis ir šaltas. Aš piktas ir palaužtas. Nebeturiu jokių norų, svajonių, niekuo nepasitikiu ir visų vengiu. Aš esu niekas.
Tačiau vieną dieną, tu, žmogau, pagailėjai manęs. Kai pamačiau tave, ateinantį su virve ir šautuvu rankoje, keistos mintys pradėjo lįsti mano galvon.
TU priėjai prie manęs, seno kaulėto ir išvanoto širmio, ir užmeti ant kaklo virvę.
Tu vediesi mane miško keliu.
Senos, susitngusios ir kaulėtos kojos vos ne vos gali padėti vieną kitą žingsnį. Tačiau tu, žmogau, neskubi. Tu neverti manęs spartinti žingsnio. Šį, vienintelį kartą tu esi supratingas.
Iš tiesų nežinau, kodėl ėjau taip lėtai ir atsargiai- gal suvokiau, kad paskutinį kartą matau visą tai, kas aplink mane? Ne. Turbūt ne. Tikriausiai mano kojos jau buvo visiškai atgyvenusios savo amželį...
Ir štai, mes miško proskynoj. Tu man padovanoji šypsnį ir vieną menką ašarėlę. Tu prieini prie manęs, paglostai ir pakedeni kačius, kaip kažkadaise... vėl pajutau gyvenimo skonį, tik gaila, kad taip beprotiškai trumpai...
Tu pririši mane prie medžio. Tavo tvirtos vyriškos rankos dreba. Aš stoviu čia sušalęs ir varganas ir laukiu.
Žmogau, tu žinai ką reikia daryti.
Tu pakeli šautuvą, užtaisai.
Pažiūri paskutinį kartą į mane, tavo skruostu užmatau riedančią ašarą.
Nagi, pirmyn.
Mano ausyse suskamba 2 šūviai [trečio jau nespėjau išgirsti, tik pajusti], išsigandusių varnų balsai ir amžina tyla.
Ačiu tau, žmogau...

Man šitas patinka.

Pingvino galas.

Sveiki.
Aš esu pingvinas.
Tik nesakyk, kad nežinai, kas tas pingvinas per daiktas. Nežinai?
Ech, ko šiais laikais jus, vaikai, moko mokyklose...
Na, gerai papasakosiu:
Pingvinas tai aš, primenantis padarėlį su juodu švarku, kuris panašus į boulingo kamuolį. Vietoj kojų turintis šlepetes, o vietoj sparnų- mažas rankutes. Snape visad dega cigaras.
Na gerai, ne visad ten tas cigaras dega. Bet dažnai snape raitosi žuvis. Na gerai, meluoti negaliu- snapas visad tuščias.
Taigi, dabar, mielas vaike, žinai, kas gi toks aš esu.
Gyvenu aš ledo šaly. Kiek akis užmato plytinčias baltumas- tai mano namai. Galiu gyventi bet kur- ant ledo, po ledu, ant ledo lyties, po ja. Galiu gyventi čia. Arba ten. Arba štai ten. Aš gyvenu kur tik noriu.
Dabar aš sėdžiu susikrimtęs ant ledo lyties. Aplink neužmatysi nė gyvos dvasios dvaselės. Nieko čia nėra, tik aš.
Ogi nori žinoti kodėl? Nori žinoti kodėl aš čia sėdžiu liūdnas, nusiminęs ir mįslingas?
Galiu paprastai drūtai atsakyti:
Kai tik išsirita iš mažo kiaušinio mažytis pingvinukas- pirmas dalykas, kurio jį moko tėtė- plaukti. Plaukimas- visų svarbiausia. Neplauksi- nepasislėpsi nuo visad alkanų meškų. Neplauksi- nesusiveiksi maisto. Neplauksi- nepasirodysi koks gi tu kietas merginoms.
Taigi, tik išsiritusį pūkuotuką jie meta vandenin, šis apimtas panikos plėvesuoja savo mažyčiais sparneliais ir taip iš karto išmoksta plaukti. Jei nepraeini šios gyvenimo atrankos- asta lavista, baby.
Ką gi čia daug ir kalbėti. Taip atsitiko ir man.
Kai tik išsiritau iš kiaušinio- nieko nebuvo šalia.
Liūdna, tiesa?
Visi mažyliai jau buvo išlipę iš vandens ir šildėsi minkštose tėvų plunksnose, o aš, mažytis mažytis ir niekam nereikalingas blaškiausi po ledo šalį.
Deja, niekas mano dejonių neišgirdo, niekas manęs nepriglaudė po šiltu sparneliu, o svarbiausia- niekas neįmetė vandenin.
Visgi, kažkaip aš augau, augau ir užaugau.
Ir dabar, visi visutėliai pingvinai išplaukė į šaltesnius kraštus, nes ledynai tirpsta, ir kol pasakoju šią istoriją, ištirpo bemaž trečdalis mano ledo lyties. Velnias, turėsiu ieškotis naujos. Na, grįžtant prie temos, jie visi išplaukė, ir mane paliko. Vieną kaip pirštą. Plaukti aš nemoku. Pamenat, kaip tėvužis neįstūmė manęs vandenin? Taigi, niekad neišmoksiu plaukimo meno ir nenugalėsiu vandens baimės.
Na va, jau ištirpo pusė ledo lyties.
Įdomu, kurgi dingo mano draugužis ruonis, kuris atplukdė mane iki jos?
Gal irgi į šaltesnius krašus išplaukė?
Ech, neveltui sakoma, kad draugą tik bėdoj pažinsi.
Kaip gi dabar man žuvienės susiveikti ir ją išsivirti?
Kaip gi grįšti atgal į krantą?
Saulė pašviečia skaisčiau, pajuntu, darosi karšta.
Ledo lytis jau baigia ištirpti.
Nejaugi artinasi galas?
Hmmmm.
Tai priverčia mane susimąstyti.
Aš pingvinas ir bevertė mano mirtis nesudrebins niekieno širdies.
Ogi šiek tiek gaila.
Pažiūriu į saulę [ledo lytis jau visiškai ištirpo, aš ant plono plonytėlaičio ledokšnėlio, kuris taip pogi tirpsta akyse] ir linksma gaida uždainuoju:
"Ledinis ledinis pingvinas, aš ledinis ledinis pingvinas, kojos kaip šlepetės, sparnai kaip mažutės rankuuuuuuutės, snapelis kaip morka."
Pažiūriu į saulę, kojos jau vandeny, dabar jau ir sparnai, kol visas nepanirau, sušunku, gal nors uolos išgirs mane ir prisimins, kad čia buvau aš, toks nemokantis plaukti pingvinas:
"Aš esuuuu! Aš buvauuuu..."
Bul bul bul...

Ačiū, Bella :>.

Jo tikrai. Labai gražu.

Ačiū ačiū

Nu tikraai, kad. Būk rašytoja, nes ant rimto žiauriai gražiai parašei.
Tas pirmas tai mane net sugraudino. Labai gražus ir antras apie Pingviną.
Grąąąąžųų

Lisa- jo jo, puiki iš manęs rašytoja
Tikrai .
Na, ačiū visiems

Tikrai labai nuostabu.Niekada negalvojau,kad visą tiesą
įmanoma atskleisti.
Pasirodo,kad įmanoma.
Tu nupasakojai tą visą sunkų ir mūsų sušiktą gyvenimą.
Ir aš tave gerbiu.

p.s. pingvinas (??) nyfcemū xD

Oky doki, prisiverčiau paskaityti, ir nebesinorėjo atitraukti akių. Prikin?
Neesu taip įdomiai skaičius.
Super, Cropp. ! (:

Ačiūnas jums visiems

Įdomu buvo paskaityt. xD

Ač

Purfekt xD

Pripse- net ne, bet ačiū

Taip,taip

Nesiginčyk su manim, panke tu

nenusišnekėk emo tu.xD

o.O
klausykit,tuOj nuo *fyfutės* gausit abi ;DDD~

Che xD

Gerai, skelbiam taiką, nes aš fyfų bijau labiau nei viso kito

ok ;D

niekada tai čystai, jokių kūrinių ilgai neskaičiau.
išvis nemėgstu tokių ilgų kūrinių.
bet šitie.
jie nuostabūs.
gerbiu.